Mokslas ir pseudomokslas: kaip atskirti grūdus nuo pelų?
2014-10-28

Dirbti mokslinį darbą yra išties sudėtinga, ir tam pritartų ne vienas. Yra tyrėjų, kurie savo mokslinius tyrimus vykdo net ne vieną ar kelis dešimtmečius, bet visą gyvenimą. Tačiau yra ir tokių, kurie, užuot atlikę rimtus tyrimus, kuria abejotinas teorijas ir klaidina visuomenę. Dalis visuomenės neturi kritinio mąstymo, padedančio atskirti, kur tiesa, o kur melas, tad tokiomis teorijomis neretai patiki. Pavyzdžiui, kvantinė fizika virsta kvantine medicina ar net kvantine magija, kurios moksliškai niekaip nėra pagrįstos. Taigi pateikiame kelis orientyrus, padedančius suvokti, kurios teorijos yra tikros, o kuriomis save vadinantieji rimtais mokslininkais tik manipuliuoja.

 

Kitos srities atradėjai

Jei asmuo dirba vienoje sferoje, o atradimą padaro kitoje, tikrai verta suabejoti jo kompetencija. Pavyzdžiui, tikriausiai atrodytų keistai, jei matematikas tvirtintų padaręs fizikos srities atradimą, viską iki tol buvusią teoriją apverčiantį aukštyn kojomis.

 

Negirdėti ar nieko nereiškiantys mokslo laipsniai

Pasaulyje gausu mokslo institucijų, suteikiančių laipsnius, tačiau prierašas „dr.“ ar „prof.“ ne visuomet reiškia universitete įgytą laipsnį, nes neakredituotų mokslo įstaigų yra tūkstančiai. Pastarosios suteikia neakademinius „mokslinius“ laipsnius.

 

Raktažodžiai

Jei tekste yra tik frazė „mokslininkai įrodė“, o tų mokslininkų pavardžių nėra, galima suabejoti tyrimo verte. Analogiškai ir su fraze „nepriklausomi ekspertai nustatė“.

 

Mokslininkų sąmokslas

Pseudomokslinė literatūra dažnai įvardija, kad tradicinio mokslo pasekėjai yra susimokę ir tvirtina tai, ko būti negali. Tokiuose straipsniuose skaitytojas bandomas įtikinti, jog esą bandoma nuslėpti tikroji tiesa.

 

Emocijų gausa

Nerimtuose moksliniuose straipsniuose gausu emocijų, o tai rodo ir tam tikrų teksto dalių paryškinimas, didžiųjų raidžių gausa ir pan., nebūdingi skyrybos ženklai, pavyzdžiui, šauktukai.

 

Suabsoliutinimas

Pseudomokslo atstovai vartoja tokius teiginius kaip „visada“, „be jokių abejonių“, „niekada“ ir pan. Tuo tarpu tikrieji mokslininkai nėra radikalūs ir vartoja teiginius, pavyzdžiui, „panašu, kad“, „manoma“, tikėtina“, „tikriausiai“, „reikia manyti“ ir pan.

 

Šaltiniai ir literatūra

Rimtuose straipsniuose visuomet yra literatūros sąrašas, tuo tarpu nerimtų straipsnių autoriai nesinaudoja jokia literatūra arba remiasi tokių pat pseudomokslininkų kaip jie veikalais. Abejotinos kompetencijos mokslininkai dažnai cituoja ir savo ankstesnius veikalus.

 

Menko autoriteto leidiniai

Pseudomokslininkai gausiai remiasi tokiais šaltiniais kaip grožinė literatūra ar ekciklopedija „Wikipedia“, o rimtuose mokslo veikaluose tokių nuorodų gali būti vos viena kita. Taip pat svarbus ir citavimas: rimtuose straipsniuose jis yra tikslus, nerimtuose gali būti nurodytas tik autorius arba jo mintys gali būti iškraipomos.

 

Logikos klaidos

Jei veikale gausu logikos klaidų, kažin, ar tai geras mokslinis tekstas. Pseudomokslo veikaluose sudėtingi dalykai aiškinami paprastai, daug ką iškraipant ir persūdant.

 

Konkretumo stygius

Mokslinėje literatūroje pateikiami konkretūs faktai, pseudomokslinėje – tik apytikrės žinios, dažnai dviprasmės. Kai faktai yra netikslūs, atsiranda interpretavimo galimybės, o tokius faktus patikrinti kur kas sunkiau ar net neįmanoma.

 

Alternatyvių hipotezių stoka

Abejotinos vertės literatūroje pateikiamos miglotai arba ir visiškai nepateikiamos alternatyvios hipotezės. Tad visų pirma, ką turi daryti mokslininkas – tai būti tikslus ir sąžiningas. Visgi tai yra tik tendencijos, ir kai kurias jų gali turėti vertingi moksliniai straipsniai. Svarbiausia – mokėti atsirinkti. 


< Grįžti į naujienų archyvą
© 2013-2024 NoriuIšmokti.lt - Visos teisės saugomos.
DIZAINAS: SmallDesignJobs